Už baltų užuolaidų

Kodėl užtraukiame užuolaidas? Tikriausiai todėl, kad apsaugotume savo privatumą, tačiau pažvelgus metaforiškai – tarsi užsidarome savo pasaulyje ir skatinami savo egoizmo negirdime ir nematome to, kas vyksta aplink. Panašiai mąsčiau ir kurdamas šias fotografijas. Audeklu uždengti baldai simbolizuoja žmones, kurių nesiteikėm klausytis, lyg patys būtume bandę juos nutildyti numetę baltas užuolaidas. Pasakojimai, kurių nesinorėjo girdėti dabar ilsisi po audeklu. Gal dabar norėtųsi daug ką sužinoti, gal norėtųsi įsiklausyti, bet numetę baltas užuolaidas viską nutildėme amžiams. Ar galime matyti tikslias formas daiktų, kurie yra paslėpti? Ne, negalime. Taigi, ką tai reiškia? Tai reiškia tai, kad ne tik nutildome savo aplinką, bet ir nežinodami tiesos, lydimi savo interpretacijų ir remdamiesi nuogirdomis, suteikiame visiškai kitą prasmę ir reikšmę toms istorijoms, kurias galėjome išgirsti. Pavaizduoti baldai gali simbolizuoti tiek draugus, tiek menkai pažįstamus žmones, tačiau aš norėjau į šiuos baldus pažvelgti kaip į šeimos palikimą ir už jų pasislėpusius šeimos narius. Galime save teisinti, o gal kartais net ir per daug nesusimąstyti, ką praradome kai nesiklausėme ar iki šiol nesiklausome žmonių, kurie yra mūsų aplinkoje. Galbūt juos vertiname – šiandien yra, o rytoj gali nebūti – principu, todėl ir tos istorijos nėra itin aktualios, tačiau, jei šiandien turėtume galimybę pasikalbėti su savo seneliu ar proseneliu, ar toks pokalbis nebūtų kažko vertas? Kažkada tai atrodė neįdomu ir nenaudinga, tačiau kuo daugiau laiko praeina, tuo vertingesnė atrodo praeitis. Ar kaltas per didelis egoizmas? Retas kuris šiandien moka klausytis, mes tik daug kalbam ir tokiu būdu liekam neišgirdę nieko, atrodo, kad niekas neturi prasmės ir įdomu tik tai, kas liečia mus pačius. Galbūt kartais ir aplanko noras sužinoti kokia gi to fotelio ar stalo istorija. Kaip ir iš kur jis atsirado, ką jis matė, ką patyrė, ką jautė, bet tai tik trumpi momentai kasdienybėje, kurioje laiko kitiems lieka vis mažiau. Viską uždengėme, pamiršome, užrakinome ir nesiartiname prie praeities, nes galbūt su ja susidūrus atsirastų sąžinės graužatis, kuri primintų kokie buvome kvaili, kad turėdami galimybę nesiklausėme ir ignoravome žmones, kuriuos šiandien ne tik išklausytume, bet ir apipiltume klausimais. Visi žino kokia yra kasdienybė, visi žino ką ji iš mūsų atima, bet niekas nežino recepto kaip tai pakeisti, sustoti, giliai įkvėpti ir, trumpam palikus savo egoizmą, išmokti klausytis.